Kaip tinkamai paruošti fasadą klinkerio plytelių klijavimui?

Klinkerio plytelių apdaila yra vizualiai patraukli, ilgaamžė ir atspari oro sąlygoms. Tačiau tam, kad rezultatas būtų kokybiškas ir ilgalaikis, būtina tinkamai paruošti fasadą. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip žingsnis po žingsnio paruošti paviršių klinkerio plytelių klijavimui, naudojant Lietuvoje prieinamas sistemas.

Klinkerio plytelės yra vienas iš sunkiausių apdailos sprendimų – jos sveria 25–30 kg/m², be to, prisideda klijų ir siūlių užpildo svoris. Todėl montuojant jas ant šiltinimo sistemų ypač svarbu užtikrinti tiek mechaninį tvirtumą, tiek drėgmės kontrolę. Kadangi pačios plytelės yra praktiškai nelaidžios garams, sistemos veikimas labai priklauso nuo tinkamo sluoksnių pasirinkimo, siūlių kiekio ir teisingos montavimo sekos. Svarbu suvokti, kad tokio tipo fasado paruošimas skiriasi nuo tradicinių „šlapių“ fasadų, kurios yra lengvesnės, todėl reikia ypač atidžiai pasirinkti medžiagas ir įvertinti jų technines savybes.

Šilumos izoliacijos pasirinkimas

Šilumos laidumas

EPS ir XPS medžiagos užtikrina aukštesnį šilumos pasipriešinimą vienam storio vienetui, todėl jos dažnai naudojamos, kai yra ribojamas leistinas šiltinimo storis. Akmens vata turi kiek didesnį šilumos laidumą (vadinasi, silpnesnę izoliaciją), tačiau šis skirtumas praktiškai jaučiamas tik labai plonuose sluoksniuose. Be to, šiuolaikiniai energinio efektyvumo reikalavimai retai leidžia tokį ploną šiltinimą, kuriame skirtumas tarp 0,034 ir 0,040 W/m·K būtų lemiamas. Todėl šiuo aspektu medžiagos pasirinkimas nėra kritinis, jei suplanuotas pakankamas izoliacijos storis.

Garų laidumas

Šis aspektas tampa ypač svarbus klinkerio fasaduose, kur galutinė apdaila yra praktiškai nelaidi garams – keramikinės arba klinkerio plytelės. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo naudojamos izoliacinės medžiagos, garai iš vidaus gali pasiekti tik iki plytelių, o toliau – tik per siūles. Todėl itin svarbu užtikrinti pakankamą siūlių kiekį ir plotį – siūlės turi sudaryti ne mažiau kaip 6 % viso apdailos ploto, kad būtų užtikrintas drėgmės išgaravimas. Jei tai nepaisoma, konstrukcijoje gali kauptis drėgmė, nepriklausomai nuo izoliacijos tipo.

Iš visų medžiagų tik akmens vata pasižymi puikiu garų laidumu (μ=1), leidžiančiu drėgmei laisvai keliauti į išorę. EPS ir ypač XPS iš esmės sudaro garų barjerą – jų laidumas yra mažas, todėl jos gali būti naudojamos tik situacijose, kur vidinės drėgmės kontrolė yra apgalvota, pavyzdžiui, su garų barjerais ir mechanine ventiliacija. Mediniams karkasiniams namams, drėgnoms konstrukcijoms ar uždaroms patalpoms tai gali sukelti kondensato kaupimąsi.

Rekcija į ugnį

Fasado atsparumas ugniai tampa vis svarbesnis, nes plytelių apdaila vizualiai paslepia medžiagos sudėtį, o esant gaisrui bet kuri silpna vieta gali sukelti katastrofiškų pasekmių. Akmens vata yra vienintelė šiltinimo medžiaga, turinti A1 klasės reakciją į ugnį – ji nedega, nerūksta ir neleidžia plisti ugniai. EPS ir XPS, net ir su antipirenais, yra degios medžiagos (E klasė). Šiose sistemose jos apsaugomos nedegiomis armavimo medžiagomis ir tinku, tačiau tai nekeičia jų esmės. Be to, degdama XPS varva ir sukuria pavojingą dūmų apkrovą. Jei objektas yra gyvenamose vietovėse, viešas pastatas ar statytas iš medžio – vienintelis priimtinas pasirinkimas yra akmens vata.

Mechaninis tvirtumas

Norint įvertinti, ar izoliacinė medžiaga ilgainiui išlaikys sunkią klinkerio apdailą, svarbiausias parametras yra tempiamoji stiprybė statmenai paviršiui. Ši savybė parodo, ar laikui bėgant plytelės nenukris kartu su išoriniu šiltinimo sluoksniu. EPS medžiagos su TR100 tempiamąja stiprybe šiuo atžvilgiu rodo labai gerą patvarumą. Tuo tarpu akmens vatos plokščių standartinis rodiklis gali būti tik TR7,5 – tai teoriškai atitinka reikalavimus, bet realybėje reikalauja kruopščiai subalansuoti visus kitus sistemos elementus. Akmens vatos lamelės su TR80 pasižymi daug didesniu tempiamuoju tvirtumu ir praktiškai prilygsta EPS medžiagoms. Todėl pagal šį parametrą saugesnis pasirinkimas yra EPS TR100 arba akmens vatos lamelės su TR80. Plokštės su mažesniu stiprumu turi būti naudojamos tik tiksliai laikantis sistemos kūrėjo nurodymų dėl kaiščių skaičiaus ir armavimo tinklo pasirinkimo bei įrengimo.

Klinkerio plytelėms dažniausiai teikiama pirmenybė akmens vatos lamelėms, kurios derina didelį mechaninį atsparumą, gerą garų laidumą ir atsparumą ugniai. Baumit rekomenduoja naudoti EPS plokštes, kurių gniuždomasis stipris yra ne mažesnis kaip 70 kPa, o tempiamasis stipris – TR100, arba akmens vatos lameles su TR80 ir CS(10)40. Plokštėms taikomas reikalavimas – ne mažesnis kaip TR7,5 ir skersinis stiprumas ≥16 kPa.

Tinklas ir armavimo sluoksnis

Klinkerio fasadams naudojamas armavimo tinklas gerokai skiriasi nuo įprastų „šlapių“ fasadų – tiek įrengimo seka, tiek techniniais reikalavimais. Kadangi apdaila sukuria didesnę mechaninę apkrovą, naudojami stipresni ir tankesni tinklai. Dažniausiai pasirenkamas stiklo pluošto tinklas, kurio tankis yra 330 g/m² – jis skirtas didelėms apkrovoms. Jei pasirinktas mažesnio stiprumo tinklas, jį reikia kloti dviem sluoksniais, atsižvelgiant į padidėjusį armavimo skiedinio sunaudojimą.

Šiame fasadų tipe armavimo sluoksnis atlieka ne tik išlyginimo, bet ir laikomąją funkciją. Jis suformuoja mechaniškai tvirtą paviršių, kuris perkelia apkrovą nuo sunkios apdailos į šiltinimą ir laikančiąją konstrukciją. Naudojami skiediniai turi būti suderinami su konkrečia šiltinimo medžiaga. EPS plokštėms tinkami polimeru sustiprinti skiediniai, tokie kaip Baumit StarContact Plus arba Ceresit CT 100. Naudojant akmens vatą, rekomenduojama naudoti mineralinės bazės skiedinius su aukštu sukibimu su mineraliniais paviršiais, pvz., Baumit ProContact arba Ceresit CT 190. Sukietėjusio skiedinio sluoksnio bendras storis turi būti ne mažesnis kaip 5 mm. Jei tinklas klojamas dviem sluoksniais, reikia užtikrinti, kad kiekvienas sluoksnis būtų pilnai padengtas ir atliktų savo mechaninę funkciją.

Tinklas turi būti visiškai įterptas į armavimo sluoksnį, paliekant bent 1 mm uždengimą virš jo. Tinklo juostų persidengimas turi būti ne mažesnis kaip 10 cm, ypač kampų zonose, kur rekomenduojama naudoti papildomus kampinius profilius. Tinklo jungtys turi būti išdėstytos atokiau nuo langų ir kampų, kad būtų išvengta įtrūkimų. Visi šie reikalavimai užtikrina vientisą ir patikimą pagrindą klinkerio apdailai.

Taip pat svarbu žinoti, kad klinkerio fasaduose reikšmingai padidėja kaiščių sunaudojimas – vietoj įprastų 6–7 vnt./m², čia reikia ne mažiau kaip 8–10 vnt./m². Tai užtikrina stabilumą tiek nuo plytelių svorio, tiek nuo vėjo apkrovos.

Skirtingai nei klasikinėse sistemose, kur kaiščiai montuojami prieš įrengiant tinklą, klinkerio fasaduose tai daroma formuojant armavimo sluoksnį – kol skiedinys dar šviežias. Tinklas įspaudžiamas į pirmą skiedinio sluoksnį, o kaiščiai montuojami per šį dar drėgną sluoksnį. Toks metodas užtikrina geresnį sluoksnių sukibimą ir pagerina bendrą mechaninį tvirtumą.

Po visiško armavimo sluoksnio išdžiūvimo (dažniausiai ne anksčiau kaip po 5–7 dienų, priklausomai nuo oro sąlygų) galima atlikti paviršiaus patikrinimą ir, jei reikia, papildomai glaistyti arba gruntuoti, kad būtų paruoštas idealus pagrindas klijų sluoksniui.

Plytelių klijai ir siūlių užpildas

Prieš klijuojant plyteles, paviršių rekomenduojama nugruntuoti tinkamu kontaktiniu gruntu, pvz., Baumit SuperPrimer arba Ceresit CT 19 – tai pagerina klijų sukibimą ir užtikrina tolygų įgeriamumą. Klijų pasirinkimas priklauso nuo montavimo sąlygų – plytelių svorio, fasado padėties ir oro sąlygų. Klinkerio fasadams naudojami elastingi, C2TE S1 klasės klijai su aukštu sukibimu ir neslystančiomis savybėmis – pvz., Ceresit CM 17 arba Baumit FlexTop.

Klijavimui taikomas kombinuotas metodas – klijai dengiami tiek ant sienos, tiek ant plytelės. Tai užtikrina 100 % kontaktą ir pašalina oro tarpų susidarymą, kurie galėtų sukelti iššalimo riziką. Klijai dengiami dantyta mentele, pasirinkus tinkamą dantų dydį (10–12 mm), priklausomai nuo plytelių dydžio ir paviršiaus būklės.

Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas siūlių planavimui – jos ne tik turi estetinę reikšmę, bet ir užtikrina visos sistemos veikimą. Siūlės turi užimti bent 6 % viso fasado ploto, kad garai galėtų išeiti iš konstrukcijos. Rekomenduojamas siūlės plotis yra 12 mm – tai atitinka tiek garų valdymo reikalavimus, tiek plytelių gamintojų nurodytus kiekius m², palengvinant medžiagų kiekio skaičiavimą. Kad nereikėtų pjaustyti plytelių aukštyje (pvz., virš langų), išdėstymą patartina planuoti pagal įrengimo zonas tarp reikšmingų aukščio žymų – kiekvienos durys ir langai sudaro savo viršutinę ir apatinę ribą, tarp kurių turi tilpti pilnas eilučių skaičius. Šiose vietose siūlių plotį galima šiek tiek keisti (pvz., 11–13 mm ribose), kad išliktų sveikas eilučių skaičius ir nesusidarytų negražūs pjūviai. Tokia taktika leidžia išlaikyti simetriją ir plytelių ritmą visame fasade, net jei kiekvienos zonos pradžios taškas skiriasi.

Siūlių užpildymui naudojami tik specialiai tam skirti, stambios frakcijos glaistai, pasižymintys aukštu mechaniniu ir klimato atsparumu. Pvz., Baumit Ceramic F yra elastingas ir hidrofobinis glaistas, ypač tinkantis klinkerio plytelėms su grubesniu paviršiumi. Taip pat tinkamas Ceresit CE 43 – specialiai sukurtas lauko sąlygoms ir klinkerio apdailai.

Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti

Viena iš dažniausių estetinių problemų klinkerio fasaduose – druskų dėmės – baltos dėmės ant plytelių paviršiaus, atsirandančios dėl drėgmės garavimo ir kartu pernešamų ištirpusių mineralinių medžiagų. Ši problema dažniausiai kyla, kai naudojamos medžiagos su aukštu druskų kiekiu, nesilaikoma džiūvimo režimo arba siūlės užpildomos nepalaukus, kol apatiniai sluoksniai visiškai sukietės. Taip pat įtakos turi ir vandens kokybė – kuo daugiau jame druskų, tuo didesnė rizika.

Papildomai išskirtina nelygaus siūlių atspalvio problema, kuri ypač matoma naudojant tamsius glaistus. Ši vizualinė problema dažniausiai atsiranda dėl dviejų priežasčių – per didelio vandens kiekio skiedinyje ir darbo saulės spinduliuose, kas sukelia netolygų ir per greitą paviršiaus džiūvimą. Dėl to kai kuriose vietose siūlės tampa šviesesnės arba dėmėtos, praranda vientisą atspalvį. Todėl tamsiems atspalviams visada reikia rinktis kokybiškus, spalvai atsparius glaistus, tiksliai laikytis vandens proporcijų ir vengti darbo saulėtą dienos metą be šešėlio.

Šių rizikų galima išvengti naudojant tinkamas medžiagas (pvz., Baumit Ceramic F, Ceresit CE 43), filtruotą vandenį ir skiriant pakankamai laiko kiekvieno sluoksnio džiūvimui. Tokios detalės yra itin svarbios, jei norima turėti ne tik techniškai patikimą, bet ir vizualiai nepriekaištingą klinkerio fasadą.

Santrauka

Klinkerio plytelių fasadas yra elegantiškas ir ilgaamžis sprendimas – jis suteikia pastatui architektūrinio gilumo ir užtikrina didelį atsparumą oro sąlygoms daugelį metų. Tačiau norint pasiekti kokybišką ir ilgalaikį rezultatą, būtina laikytis kelių svarbių niuansų, kurie skiria šią apdailą nuo įprastų „šlapių“ fasadų.

Daugiau informacijos ar konsultacijos su specialistais galite gauti paskambinę +371 27070040, parašę el. paštu salons@metroks.lv arba apsilankę mūsų salone Brīvības gatvė 323, Rygoje. Įkvėpimui ir naujausiai informacijai sekite mus Facebook ir Instagram. Mums bus malonu jums padėti!