Saugumo požiūriu neslidžios (padidinto pretslydimo) plytelės turi konkrečią, išmatuojamą savybę, kuri padeda sumažinti paslydimo riziką vietose, kur ant grindų patenka vanduo, riebalai, smėlis ar kiti slydimą sukeliantys veiksniai. Praktikoje tai beveik visada kompromisas: kuo didesnis pretslydimas, tuo ryškesnė paviršiaus faktūra ir tuo labiau paviršius „laiko“ nešvarumus, vadinasi, priežiūra tampa sudėtingesnė. Būtent todėl svarbu suprasti, ką reiškia žymėjimai R9–R13 ir A/B/C ir kur jų realiai reikia.
DIN 51130 sistemoje (su avalyne) pretslydimas vertinamas R klasėmis – R9, R10, R11, R12, R13. Bandymas atliekamas ant pasvirusios plokštumos: bandymo dalyvis su nustatyta apsaugine avalyne eina paviršiumi, ir fiksuojamas nuolydžio kampas, kuriame prasideda slydimas. Kuo kampas didesnis, tuo pretslydimas aukštesnis. DGUV gairėse pateikiamas ryšys tarp kampo ir R grupės: R9 (6–10°), R10 (>10–19°), R11 (>19–27°), R12 (>27–35°), R13 (>35°). Šis požiūris labai naudingas tiek privačiuose namuose, tiek viešuosiuose objektuose, nes leidžia lyginti medžiagas „viena kalba“, tačiau reikia prisiminti: testas yra standartizuotas apibrėžtoje aplinkoje, o realybėje situacija gali būti blogesnė arba geresnė priklausomai nuo nešvarumų ir priežiūros disciplinos.
Tuo tarpu basakojėms zonoms taikomos DIN 51097 A/B/C klasės. Logika panaši – šlapioje aplinkoje pėda elgiasi kitaip nei bato padas, todėl yra atskira gradacija. Praktine kalba: A skirta daugiausia sausoms patalpoms (pvz., baseino persirengimo kambariams), B – dušams ir baseino aplinkai (kur reguliariai šlapia), o C – kritiškiausioms vietoms, kur reikia maksimalios saugos (pvz., baseino laiptams, įėjimo į vandenį zonai, laiptams ir rampoms su didesniu nuolydžiu – maždaug virš ~6%).
Iš kur atsiranda pretslydimas? Klasikinis atsakymas – iš paviršiaus mikroreljefo (matinė/struktūrinė glazūra, reljefas, smulkus grūdelis), iš faktūros „aštrumo“ ir iš to, kaip paviršius sugeba „pertraukti“ vandens plėvelę. Kalbant apie profesionalias patalpas, atsiranda dar vienas parametras – V (verdrängungsraum, t. y. išstūmimo tūris). Tai atviros mikroįdubos žemiau bato pado lygio, į kurias gali „nutekėti“ riebalai, vanduo, maisto likučiai ir pan., ilgiau išlaikant pretslydimą. V yra prasmingas ten, kur ant grindų daug slydimą sukeliančių medžiagų, ir kartu perspėja: tokį paviršių gali būti sunkiau išvalyti. Žymėjimo logika aiški: V4 reiškia mažiausiai 4 cm³/dm², toliau V6, V8, V10 ir t. t.
Per didelis pretslydimas taip pat turi trūkumų – sudėtingesnė priežiūra, nėra vieno privalomo norminio reikalavimo, o pasirinkimas daugiausia yra komforto ir rizikos klausimas. Būtent todėl poliruotas akmens masės plytelių paviršius dažnai apskritai nežymimas R klase, nes poliravimas yra labai lygus, o gamintojas neretai tokį paviršių pozicionuoja sausoms zonoms arba rekomenduoja didesnį atsargumą esant drėgmei. Kuo ryškesnė paviršiaus struktūra (ypač R11/R12 ir profiliuoti paviršiai), tuo geriau ji „pertraukia“ vandens ar riebalų plėvelę ir suteikia sukibimą, tačiau dėl to reljefas daug greičiau prikaupia nešvarumus – smėlį, dulkes, maisto likučius, riebalus. Jei priežiūra vyksta tik šluoste/mopu, faktūra ilgainiui „užsikemša“, paviršius vizualiai pilkėja, o susikaupusi nešvarumų plėvelė gali net pabloginti saugą. Todėl tokias pretslydimo plyteles racionaliausia naudoti ten, kur realiai įmanomas mechaninis valymas – su besisukančiais šepečiais arba, idealiu atveju, ir aukšto slėgio plovimas su geru vandens surinkimu per trapus ir nuolydžius, nes tik taip galima išplauti nešvarumus iš reljefo.
Žemiau – trumpa lentelė su kasdieniais atvejais ir rekomenduojama pretslydimo klase.
| Patalpa | Tipinės sąlygos | Su avalyne (R) | Basomis (A/B/C) |
|---|---|---|---|
| Svetainė | Periodinė drėgmė, riebalai prie viryklės | R9–R10 | — |
| Vonios kambarys | Drėgmė, kondensatas | R10 (arba R9 + kilimėliai) | — |
| Dušo zona | Nuolatinė drėgmė | — | B (kartais C, jei yra nuožulnūs kraštai) |
| Baseino aplinka (pėsčiųjų zona) | Šlapia, basos kojos | — | B |
| Baseino laiptai/kopėtėlės, nuožulnios rampos | Maksimali rizika | — | C |
| Koridorius / įėjimo zona | Įnešamas vanduo/sniegas | R10 | — |
| Laiptai (viduje) | Sausa, bet kritimo rizika | R9–R10 (priklausomai nuo avalynės tipo) | — |
| Terasa, lauko laiptai | Lietus, apledėjimas, smėlis | R11 | — |
| Garažas | Drėgmė, purvas, alyva | R10 | — |
| Profesionali virtuvė | Riebalai + vanduo | R12 + V4 | — |
| Automobilių plovykla / šlapios dirbtuvės | Vanduo + chemija | R11 + V4 | — |
Lietuvoje norminiuose dokumentuose dažniausiai nenurodoma konkreti DIN „R“ klasė (R9–R13) pagal patalpų tipus – vietoje to taikomas bendras saugos principas: grindys turi būti tvirtos, stabilios ir neslidžios, kad nekeltų paslydimo ar suklupimo rizikos. Šlapioms zonoms reikalavimas formuluojamas dar aiškiau: baseinų ir su jais susijusių patalpų (pvz., persirengimo, dušų, sanitarinių zonų) grindų danga turi būti neslidi net esant drėgmei ir praktiškai pritaikyta intensyviai, „šlapiai“ priežiūrai. Todėl daugumoje kitų patalpų realiai veikia „rizikos logika“ (drėgmė, riebalai, žmonių srautas, avalynė ar basos kojos, nuolydžiai), o kad reikalavimas projekte būtų aiškus ir pamatuojamas, jis paprastai sukonkretinamas specifikacijoje nurodant bandymo metodą (pvz., EN 16165) ir pasirinktą pretslydimo klasę pagal DIN/DGUV (R klasę zonoms su avalyne arba A/B/C basakojėms drėgnoms zonoms).
Jei norite sužinoti daugiau apie mūsų pasiūlymus arba pasikonsultuoti su specialistais, skambinkite +371 27070040, rašykite salons@metroks.lv arba apsilankykite mūsų salone Brīvības gatvėje 323, Rygoje. Daugiau įkvėpimo ir aktualios informacijos rasite sekdami mus Facebook ir Instagram. Mielai padėsime!
